Albanijos spindesys ir skurdas

Būna žmonės išvarginti narzano, kaip sakė klasikai. O būna išvarginti karantino. Ir, pagaliau gavus antrą skiepą, teko kurnėt Malmės aerouosto puslapin ir žiūrėt, kur galima išskrist. Belekur. Kad tik kitur ir kad tik šilta. Pasirinkimas pasirodė nelabai gausus- Budapeštas (buvom, ale nelabai šilta ir miestus galima lankyt kiaurus metus), Makedonija (kolegos makedoniečiai pasakojo, kad visai nieko, šilta, bet nėra jūros), Serbija (rusai puola, atidėsim), Bosnija su Hercegovina (be supračio, kas ten ir kaip, gal ir nuvyksim) ir.. Albanija (laimėjo todėl, kad yra piečiausiai). Viskas, ką žinojau apie Albaniją tai albanų mafija, prekiaujanti bobom ir organais, nebagoti ir kas dar? Emm.. ai kad anaislaikais spalvotos kojinės buvo uždraustos ir statė komunizmą. Nepavyko nei komunizmas, nei kiti statiniai, bet apie tai vėliau 

Pasirinkom populiariausią ir piečiausią kurortą- Ksamil prie pat graikų Korfu salos. Bilietai, viešbutis, mašina savaitei atsiėjo palei 500 europietiškų, sakyčiau, beveik dykai, lyginant su alternatyvom, na bet juk Albanija tai šalis už dyką, girdėjom daug kartų, kad galima keliaut su keliais variokais kišeniuj. Įsidėjom po dvi pinigines- vieną- sau, kitą- plėšikam, Darja užsidėjo ant rankos personalinę sireną ir pirmyn 🙂

Malmė, Sturupas, lyja, šalta. Alus ir vėluojantis WizzAir. 2,5 h skrydis turėjo prasidėt vienuoliktą vakaro. Prasidėjo pusę pirmos. Pustuštis- pakilus išsidalinom ir atsigulėm per tris vietas. Pasnaudėm nelabai, bet bent nepavargom ir 03.00 po pasų kontrolės (Švedijoj tai skanuoja, o čia rūstus dėdė žiūri į tave ir į pasą, nieko nesako, bet matosi kad galvoja), išėjom laukan, kur turėjo pasitikt autonuoma. Nepasitiko niekas. Ir niekas iš paklaustų nepasakė, kur eit ir ką daryt. Išėjau laukan- žiūriu, kad mašinų nuomos kioskų eilė, bet dauguma uždaryti, o ir pagal užrašus maniškės nėra. Priėjau prie pirmų atidarytų pasiklaust, kur eit. Tai, sako, čia  Taip ir nesužinojau, nuviliojo klientą ar ne, greičiausiai, kad taip, nes ėmiau mašiną su pilnu draudimu Fiat 500 arba panašią alternatyvą, dalinai apmokėjau, bet paaiškėjo, kad nieko neapmokėjau, kad mano šem sumokėtų eurų yra kažkoks internetinis negaliojantis draudimas, kad reikia imt pilną jų nes mano kortelės nekreditinės ir tt. Vienžo, mašinos nuoma savaitei atsiėjo 500 eur, iš kurių turėtų grįžt 200, kuo nelabai tikiu. Ir gavom baltą Citroen c-elysee, tokio modelio nė nebuvau girdėjęs, matyt, yra gaminamas išskirtinai Albanijos rinkai- izoliacijos nei durelėse, nei bagažinėj, nei stoge- kad būtų pigiau. Kur pabarškini, ten viskas atsiduoda aidu, kaip statinėj, pradžioj net buvo sarmata stipriau trinktelt durelėm, gale langai valdomi rankenėlėm, bagažinė atsidaro pulteliu, bet jei neprilaikai- užsidaro pati, kol būni įlindęs, ir kaukšteli per pakaušį. Ir užsidaro skaudžiai- paskinę dieną galvojau, kad užsidarė iki kraujo. Išriedėjom link Tiranos raudonų lempučių alėja- kelios dešimtys kilometrų elektros stulpų, papuoštų raudonom lemputėm tiesam, kaip styga, kely. Tik įsukus Tiranon pasitiko antroj juostoj numuštas teliukas, vos spėjau persirikiuot. Šviesu, mašinos, o jis sau guli. Gal ten buvo ožka ar asilas, nespėjau sugrabaliot, bet pirmas įspūdis neblogas. Na ką, prieš nosį 300 km. Balkanuose. Naktį. Kai mašinos lempos užstrigę žemiausiam taške, nepasiduoda valdymui ir šviečia kokius 10 metrų į priekį, visa laimė, kad ilgos švietė kaip trumpos, bet bent jau buvo įmanoma vairuot. Albanijoj niekas nesuka galvos, su ilgom ar trumpom važiuoji- kai reikia, taip kelią ir pasišvieti, niekas nemirksi. Dar galima lenkt per dvigubą juostą. Sunkvežimiai patys pasitraukia ir pamirksi, kad jau lenk. Dar galima važiuot 120 kmh, kur ribojimas 50 kmh, nes nuo visų atsiliksi. Ir kelias gali būt tai geras, tai blogas- ženklų, kad danga keičiasi, nėra- tiesiog trinkteli dugnu ir supranti, kad reikia lėčiau  Bet visumoj keliai neblogi. Taisyklės paprastos- kieno mašina didesnė ar brangesnė- to ir pirmumas. STOP ženklas- turistams. Jei žiede tau reikia į kairę tai ir važiuoji į kairę. jei tau reikia atgal, o skiria atitvarai- tai apsisuki ir važiuoji pakele prieš eismą 🙂 Pakelės nušiukšlintos gausiai. Žabynai, plastikas, griuvėsiai- toks pirmas Albanijos įspūdis su mintim, kad gal ir gerai, kad tamsu.

Atvykom vieton su aušra, parą nemiegoję, bet be didesnių nuotykių, susiradom bankomatą ir valgyt. Su pinigais čia reikia atsargiai- kadangi Albanija nėra ES šalis, tai konvertacija bankomatuose skaudi- už 50 eur nuėmė 8 pinigus komisinių, bet bankomatai bankomatam nelygūs- kitam imk kiek nori, mokestis- 5 eur. Visur priima ir eurus, tik konvertuoja prastai- prarandama apie 15 proc turisto atžvilgiu. Geriausias variantas- išsiimt namie eurų ir čia išsikeist vietiniuose valiutų keityklų kioskuose, kurių apstu ant kiekvieno kampo. Turiu sugriaut ir mitą, kad Albanija už veltui šalis. Nei velnio. Gal kur zachalūstijose ir pigu, o turistinėse zonose kaip ir visur Europoj- pavalgyt dviem su alum, vynu ir arbatpinigiais- approx 50 eurų. Kuras- švediškos kainos. Du gultai su skėčiu- 10. Tiesa, pigi būsto nuoma- 6 nakvynės per bookingą pačiam Ksamilio centre, su sanmazgu, virtuvyte ir dideliu balkonu į niekur- 120 eurų.

Ir čia toli gražu ne ekonominis variantas- buvo ir po 40 eur alternatyvų. Kambarys- toks euroremontas 90-ųjų. bet tarakonai nelaksto, švaru ir gerai.

Užkandę pusryčiam grilintų jūros gėrybių (aštuonkojai, aš jūsų ilgėjaus) nusprendėm, kad miegot galima ir naktį o dabar reikia atostogaut 

atvykę į apartamentus sužinojom, kad būsim vieninteliai svečiai, mat ne sezonas ir jie po mūsų užsidaro iki pavasario. Bala žino, kažkokie jie neverslūs- spalio pradžia, danguj nė debesėlio, kepina apie 30– tai kam tą sezoną uždarinėt?… reklamuokitės Skandinavijoj- pas mus vidurvasarį šalčiau ir šlapiau.

Įkalėm viskio ir, apsipirkę vietinėm maisto/alko gėrybėm, pasiėmėm du gultus ir pasimaudę pasnaudėm iki vakarienės  kurią apturėjom šaunią su aviena ir veršiena restorane ant uolos, pavadinimu Guvat, aš net netyčia per nesusikalbėjimą užsisakiau karališkų krevečių carpaccio- skanu! Citrina, druska ir kelios prieskoninės žolelės. Finale finansines operacijas teko perleist Darjai, mat gavau bart, kad arbatai netyčia palikau tiek, kiek kainuoja visas stalas, bet užtai išeinant visa padavėjų komanda mojavo ir rėkė švediškai ačiū ir viso gero 

Vakaras praėjo besibadziojant bekele ir ieškant nuošalių pajūrio kampelių- buvo atrasta ir kampelių, ir aibė šiukšlių.

Aidint mašinoj homeriškam juoko priepuoliui, švystelėjau per langą tuščią alaus skardinę- vien tam, kad pajaust, kaip taip darosi- rimtai, daugiau niekur niekad nešiukšlinom ir po savęs viską susirinkdavom.

Taip visur nušiukšlint reikia talento- atrandi aibes plastiko, stiklo ir visokių skardų tokiose nuošaliose vietose, kad nustembi, kaip kažkas netingi kabarotis ant kokios uolos, kad išmest kokį seną dviratį. Antra vertus, visiškai nėra šiukšliadėžių. Niekur. Net prie parduotuvių, kur ne kur stovi surūdiję apdaužyti konteineriai, kur gali mest, ką panorėjęs. Dažniausiai viskas metama šalia jų, o konteineris gali stovėt važiuojamoj neapšviestoj kelio daly. 

Autoparkas daugumoj senas, apkultas ir sukęžęs, bet matėsi, kad pagarbioj aukštumoj mersedesai- nuo agurkų ir smartukų iki bananų ir gelendvagenų- absoliučiai populiariausia markė. Sunkusis transportas- nematytų markių supuvę drandalietai, motociklų nėra. Bet yra daug plerpiančių mopedų, kuriem nėra nei šalmų, nei duslintuvų, nei KET reikalavimų  Vieną mačiau su šalmu- ir tas pasirodė beesąs turistas švedas..

Dar labai daug paminklų žuvusiems pakelėse- kitur prašmatnesni paminklai, negu pas mus kapinėse. Daug kur žuvę porom, su nuotraukom, kartais paminkai stovi toli nuo kelio ir net nelabai suprantama, kaip ten kas sugebėjo iškeliaut Anapilin. Manau, kad didelė dalis žuvusių- pėstieji, mat keliai čia neapšviesti, apie atšvaitus niekas negirdėjo, lekia visi kaip išprotėję o pėstieji šliaužioja gatvėm, net jeigu ir yra šaligatvis ir visai negalvoja pasitraukt iš kelio, jei važiuoji.

Vakare vynas, puode kepta žuvis (negavom keptuvės) ir pagaliau miegot. Dar teko sušalt duše, nes nebuvo karšto vandens. Iš kur man žinot, kad reikia čiaupą atsukt atvirkščiai- šiltas ten, kur šaltas, bet ir tai tik sąlyginai- vanduo tiekiamas iš bačkos ant stogo- kiek per dieną įšyla tiek daugiabutis ir turi. O bačkos arba nerūdyjančio plieno, arba baltos- t.y., daugumą šilumos atspindi o ne sugeria.

Sekančią dieną papusryčiavom kas liko nuo vakar ir patraukėm į netoliese esantį Butrint rezervatą- kažkas antikinio, nuotraukose gražu. Persikėlėm keltu į niekur (medinis plaustas su padangom, tempiamas trosu kelias minutes už 7 eur) it po kurio laiko supratom, kad esam kažkur ne ten- aplink, kiek matėsi, tęsėsi citrusinių sodai, šiukšlynai, sudžiūvę kukurūzų ar cukrašvendrių laukai.

Sustojus palekiot dronu, sustojo moterėlė ir ėmė kalbint- po bevaisių pastangų bendraut nuėjo Darja su guglo vertėjo pagalba ir tik po to sužinojau, kad mus kvietė į svečius! Ant kalno viršūnės! Ir Darja atsisakė  manau, kad čia buvo blogiausias dienos sprendimas.. toliau- kaimo univermagas su kaliošais, alum, prosais ir prausiamais bliūdais- kol gaspadinė rūpinosi provizija, stebėjau sceną gatvėj, gaila, kad nespėjau nufilmuot- po gatvę besibadziojantys vaikai, žinoma, susidomėjo mumis ir zujo aplink dviračiais- vienas, matyt, gaujos vadas, lėkdamas dviračiu, spoksojo į mane ir, kažką rėkaudamas, atsimušė į stovintį garbaus amžiaus džipą, iš kurio išsirito garbaus amžiaus senis ir vaikas taip gavo naganiaj, kad skambėjo visas kaimas 

toliau- keliai, keleliai ir bekelės, spoksant ir fotkinant viską aplink. Pagaliau radom tą Butrint parką- ryte pravažiavom visai šalia- antikiniai miesto griūvėsiai lauro medžių miške. Kažkiek skraidinau droną, bet dingo GPS, ęmę neklausyt ir vos pavyko nutupdyt, jau galvojau, kad teks atsisveikint. Gal kad šalimais Graikija ir stovi kokie signalo slopintuvai? Nežinau. Atsikandau kažkokios juodos uogos nuo medžio- pagalvojau, kad alyvuogė. Aitrumas buvo toks, kad burna po to perštėjo kelias valandas, nusigandęs nuspjaudžiau visą parką, drąsos nepridėjo ir šalimais vedančios grupę gidės pasakojimai, apie kažką nuodingo, kur galima padaryt, kad būtų nenuodinga, bet reikia sudžiovint. Paskui atradau, kad ten buvo lauro medžio sėkla, tai nusiraminau, kad išgyvensiu.

Dar tuose griūvėsiuose daug kur telkšo vanduo, kur mauruose turškiasi vėžliai- galima skaičiuot dešimtim.

Bandžiau vieną pagaut, bet vėžliai buvo mitresni 

Prisiskynėm kišenes lauro lapų, o vakare užtikom nuostabų tuščią pliažą (tuščią todėl, kad normalus žmogus tokiu keliu veikiausiai nesiryžtų važiuot net džipu)

Toliau- jūros gėrybių risotto miestely Sarande (aš taršiau dieviškai skanias keptas auksines žuveles) ir, jau grįžus į Ksamil, nutiko dienos vinis- centre stabdo pagyvenęs policininkas. Aš be diržo, su alum rankoj, vairuotoja po kelių kokteilių ir dar keliskart viršija greitį. Ooo, imu galvot, kiek čia viskas kainuos. O jis priėjęs galines duris klebina. Nu, manau, žmogus iškart nori tartis, gera pradžia. Ir paaiškėjo, kad pareigūnas tiesiog šaudosi taip vadinamą papūtkę link Sarande, jam visiškai nesvarbu, kas kaip vairuoja, jis pražiopsojo autobusą  apsidžiaugęs pasiūliau alaus- iškart sutiko ir atsikimšo. Paklausiau, ar važiuoja iš darbo namo. Ne, sako, į darbą  Ot taip reikia atlikt pareigą- su požiūriu, kad žmogus žmogui- draugas o ne priešas 🙂 visi likom laimingi, pareigūną pristatėm, kur reikia- sustojom vidury intensyvaus trafiko ir už nugaros pypsintis prabangus mersas iškart užtilo, vos tik pamatė, kas išsirita iš mašinos  Dar jie čia klijuoja ant stulpų plakatėlius-kvietimus į laidotuves. Nežinau, geriau jau visus kviestų į gimtadienius ar vestuves 🙂

vėliau netyčia užklydom į čigonų rajoną- žiede vaikai, rėkdami many many, puolė kišt rankas į vidų, neaiškios žmogystos šlaistėsi gatvėm, griuvėsiuose prie laužų tupinčios bobos irgi nekėlė pasitikėjimo, kelias vis prastėjo (t.y., iš šūdino virto į jokį), blem, pagalvojau, jei čia strigsim- bus kapiec. Užsidarėm langus, užsirakinom duris bet laimingai nepapuolėm į jokį akligatvį, namo, vakarienei kilogramas šviežių karališkų krevečių ir miegoot.

Čia nuotraukoj  nesimato, nat tas mažasnamelis su vieninteliu grotuotu langu stovi ant apskaptuotos uolos, kur galima papult tik su kopėčiom, toks vietinės reikšmės Alkatrazas 🙂

Sekančią dieną grandiozinių planų neturėjom- ryte pasizulinom vandens dviračiu aplink vietinį archipelagą, apspiprekinom (ožkos sūris- jėga, pienas- irgi) ir pliažan su kauke, kamera ir alum. Čia moteriškės, pasirodo, deginasi topless, kuo ne Europa?  Jūroj labai daug ežių, be batų neverta net rizikuot, kad nesusigadint likusio laiko. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau nardymo pirštinių, pamenu, jog Graikijoj teko ragaut jūros ežių salotų už brangiai- skanu, norėtųsi pabandyt pasidaryt pačiam.

Vakarop zujom po apylinkes, ieškodami, kur pavalgyt su vietiniais, bet nesėkmingai- apšiurusių tavernų pilna, bet vietiniai ten tik šnioja rakiją net neužkąsdami niekuo. Važiavom pro didžiulius degančius nukultus laukus- kaip paaiškino milicininkas- čia taip jie tręšia pelenais. Blem, kaip jie nebijo supleškint visos šalies- nesuprantama. Viskas išdžiūvę, o kur dar plastiko kalnai? Na, jiem geriau matyt.

naftos išgavyba, jei ką, kažkada seniai numirus, bet padęgus ties gręžiniu dar pleškėtų

Pakeliui sustojom nusiraškyt kelių kaktuso vaisių ir tai buvo blogiausias dienos sprendimas- abi rankos ėmė degt- geriau įsižiūrėjus pasimatė aibė plauko storumo permatomų spyglių, kurių neišimsi, lakstėm po visą Ksamilį ieškodami pinceto supermarketuose, kur jie visur kaip tyčia ką tik buvo pasibaigę  paskui buvau išpreparuotas manikiūrinėm replytėm. Vaisiai iki šiol tebeguli mašinos durelėse, eina jie velniop, nebesiliesiu daugiau.

Vakarienę vis dėlto apturėjom gerą ir autentišką- toliau nuo turistinių gatvių guglo pagalba aptikom taverną su dviem diedeliais, kur toj pačioj patalpoj ir virtuvė, ir valgomasis, ir siuvykla ir dar batų taisykla  saganaki su jūros gėrybėm ir kepta žuvis buvo pasaka. Čia verta atvykt vien papuotaut, rimtai. O kur dar stiklas rakijos už vieną eurą ar butelis vyno 3,5, kurį patiekė iš kokakolos bambalio 

Albanijoj labai daug kastratų. niekas nežino, kodėl, bet galima skaičiuot šimtais

Sekantis rytas prasidėjo vaitojimais ir dūsavimu- aktyvus poilsis ir vandens dviratis davė savo, prireikė net dichlofenako mostelės  Na, bet kadangi atostogaut reikia, tai išsiruošėm į vietinių ūkininkų turgelį  Turgelį radom Sarandoj, bet kiek nuvylė- vien daržovės, aliejus ir medus- nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir toks. Negausus. Apsisukom per 10 minučių, o galvojau, kad užtruksim kelias valandas. Na taip, buvo nežinomų žalėsių, prieskonių, šluotų ir nėrinių, bet tikėjausi kažko labiau… turkiško gal? Kur alasas, visos įmanomos prekės ir tokia turgaus dvasia, o ne kelios bobelės kaip kareiviai, išsirikiavę patamsy ir visos siūlančios tą patį, ko visai nereikia..

 

Beje, čia vyresni vyrai niekas nedėvi džinsų. Absoliučiai. Pilkos arba juodos šliūbinės kelnės be jokių išimčių. Berniukai ir mergaitės, kiek pastebėjau, eina į atskiras mokyklas, bet čia turbūt ir tėra vienintelis religijos požiūris. Dar kažkurį rytą girdėjos kažkur bliovimas iš minareto, bet gal kokius kelis kartus.

Po to patraukėm link kitos vietinės įžymybės- Blue Eye. Atvažiavom į niekur ir nuėjom į niekur. Approx 2,5 km vienon pusėn per alinantį karštį žvyruotu serpantinu aukštyn-žemyn. Finale radom turistų aptūptą šaltinio versmę kelių metrų skersmens. Būčiau žinojęs- tikrai būčiau nerėpliojęs, kas buvęs Norvegijoj- mane supras, frustracija buvo panaši, kaip prieš kelis metus Zakopanėj šturmuotas Morski Oko ”nuostabaus grožio kalnų ežeras”- kur kelias valandas sušutęs mėži, kad prie tiesiog ežero atrastum kelis tūkstančius besifotografuojančių lenkų 

kažkoks tipas vis šokinėjo ir šokinėjo į tą ledinę versmę, žavėdamas tetutes, net ėmiau įtart, kad čia koks nors aplink išsidėsčiusių restoranėlių reklaminis triukas

Suprakaitavę ir susinervinę įkalėm alaus ir serpantinais patraukėm link sekančio traukos objekto- pilies Gjirokastra mieste- dar Osmanų imperijos laikais statytos tvirtovės.

Ten tilpo viskas- nuo turkų laikų iki antro pasaulinio karo muziejaus, kalėjimo, partizanų- pats miestas gražiai išsidėstęs tarpekly tarp kalnų, pilis ir muziejus- tokie, dar laukiantys išsikapstymo iš sovietinio euroremonto.

ten yra karinio JAV lėktuvo nuolaužos, kuriom albanai labai didžiuojasi. Ar didžiavosi. Pagal jų versiją- jie jį numušė, pagal amerikiečių- lėktuvas nukrypo nuo kurso ir buvo priverstas nusileist belekur. Tokia mini Šiaurės Korėja.

Ai, pamiršau paminėt, kad pakeliui sustojom graikiškoj tavernoj, kur gavom avienos troškinio su bulvėm, kvitukas buvo pakeverzotas ant popiergalio o rakijos 100 gr šotas kainavo 50 eurocentų ir patiekimas buvo be mandrybių- te samtį to, saują ano ir misk. Ne be reikalo iš gretimais esančio baro ankstų antradienio rytą jau sklido girtų diedų riksmai- taip ir nesupratom, barasi jie ar džiaugiasi 

Atgal pasukom ilgesniu keliu, kad negrįžinėt tuo pačiu- rodė, kad 8 km toliau ir 20 min ilgiau- 59 km turėjo užimt 1 val ir 21 min. užėmė kokias tris- pirma pusė tuo pačiu, o toliau- bekelė serpantinais be jokių tvorelių  nieko, įveikėm 2- 3 bėgiais, sutikom arklių, karvių ir vieną diedą su pagaliu.

Vėl atsigrūdom Sarandon ir pirkom šviežios įvairių rūšių žuvies- už 2,5 kg sumokėjom 5 eur  daržovių, duonos ir alaus ir namo, planuodami pasivaikščiot. Kol grįžom, elementas ”pasivaikščiot” buvo pakeistas elementais ”pavalgyt” ir ”pagulėt” 

Dar pamiršau paminėt, kad pilni keliai policijos kontrolės, greičio matuot neturi kuo, bet turi lazdeles su raudonais blynais, kaip kad senoviniai geležinkeliečiai. Trys nestabdė, o vienas sustabdė. Prisiartinęs pamatė, kad nevietiniai ir mostelėjo ranka, kad važiuotume ir netrukdytume  Gera buvo diena, laikas užkąst ir miegot, rytojui planų nėra. Galvojom pašokt iki Korfu Graikijoj, bet kainos lupikiškos- keltu pirmyn atgal su auto gaunasi beveik 300 eur, bala nematė. Galima į žemyninę Graikiją, bet rašė, kad tenainas vietiniai brukasi uždarbiaut ir kartais eilės siekia iki 20 km tai irgi bala nematė.

Prabudę sugalvojom maut link pagrindinės Sarande pilies. Nuvažiavom. Užkilom. Pilis- restoranas, apverstas šiukšlėm visais šlaitais iki negaliu, nuostabiu vaizdu į jūrą ir.. į deginamus dirbamų laukų plotus- po velnių, degė šimtai hektarų, smogas per visą regioną, vėjas, tiesa, pūtė nuo mūsų, bet matėsi ištisi kaimai, užkloti dūmais- o ten juk vaikai, gyvuliai, žmonės. Para po paros. Nematėm jokių laukinių gyvūnų ir net didesnių paukščių- gal visi sudega? Nes medžiotojų irgi neteko pastebėt.

Iš pilies pastebėjom tirštų juodų dūmų stulpą netoliese ir nuskubėjom ten- žolė dega baltai ir skystai, o čia jau atrodė rimtas gaisras- privažiavę pamatėm, kad čigonų tabore švaros diena- kad nieko nevežt į savartyną- galima pasidegt  et, kaip čia viskas paprasta..

Bakstelėjom artimiausią nuošalesnį pliažą ir nurūkom serpantinais iki gelažinių vartų. Kur pro grotas tarpekly matėsi graži pakrantė ir tragiškos būklės kelias, kuriam reiktų kaip minimum gero visureigio. Tai per daug ir nenuliūdom, kai sargybinis diedas mostais aiškino, kad negalima. Negalima, tai negalima. Bakstelėjom sekantį ir nurūkom toliau. Atrūkę pamatėm, kad jei ne sezonas, tai niekas ir neveikia- nei baras, nei pliažas, dar ir apsiniaukė.  Pasitiko tik pypsinti ir albaniškai balbatuojanti cctv kamera, kartojanti kažką tą patį. Vaikščiojant pajūriu atlėkė balta mašina, iš kurios iššokę du jaunuoliai nukuduliavo tikrint, ar niekas neįsilaužė- kažin, ką ten galima būtų pavogt, kai sezonas pasibaigęs? Kėdę ar keptuvę?.. A, jau atsikandę kur vis taip pat gražu, patraukėm kur? Valgyt 

Kadangi visuose mažuose punktuose ne sezono metu viskas jau užsidarę, tai teko grįžt į gimtąjį Ksamilį ir pas diedukus tavernoj stvert aštuonkojį ant grilio (dviejų porcijų jau nebuvo) ir kalmarus. Ir dar du alaus. Ir dar po rakiją ir ouzu, ko pasėkoje moteriškę teko išsivest už parankės, kad neapturėt sarmatos  diedukas į galą prisėdo šalimais pats ir sužinojom, kad jo žmona graikė, o jis pats 50-50 graikas-albanas, ir ten jo dukros kažką Ukrainoj ir jis pats dziendobry biškį moka lenkiškai. Eilinis pavyzdys, kad visas pasaulis yra vienas mažas kaimas. Oras vis ėjo prastyn, bet labai reikėjo maudytis, tai išsirinkom pliažą, kur dar nebuvom ir kuris pats piečiausias. Važiavom, kol baigėsi asfaltas. Tada baigėsi asfaltas, kuris kažkada buvo. Tada baigėsi žvyras ir ėmė baiginėtis vėžės.

Privažiavom šlagbaumą, kur sukosi radaras ir kabėjo ženklas, draudžiantis leist dronus. Ir dar jų vėliava. Tada kelias pavirto į tiesiog išgraužą grunte ir dar vienas šlagbaumas. Šiaip ne taip pasiekus pliažą, pasitiko vėjas, bangos, išvartyti šiaudiniai skėčiai ir, baigiami nuplaut jūron, gultai. Pasisukinėjom kiek ir numynėm atgal- būtų nejauku, jei kas užrakintų abu. Sustojom vietiniam, Darja išsimaudė, aš paskraidžiau. Nuotaiką praskaidrino girtų rusų grupė, atlalėjus maudytis- ir dainavo, ir rėkavo ir visaip vieni kitiem pozavo vandeny ir sausumoj, net ir vietiniai darbuotojai pralinksmėjo 

Vakarienei- kepta trijų rūšių žuvis, alus (alus čia toks vairuotojų- apie 4 proc) ir miegot.

Sekantis rytas prasidėjo paryčiais. Griausmais. Audra. Kokią 5 ryto. Tai teko taip ir prabust, pliaupiant tropinei liūčiai- paskutinė diena. Iš vienos pusės liūdna, kad ryt namo, iš kitos- rami adaptacija švediškam klimatui  dienos užduotis- atsispausdint bilietus. Mat po check-in telefone išlindo žinutė, kad būtina popierinė versija. Ją, žinoma, galima susivairuot ir oro uoste už keliasdešimt eurų, bet protingiau yra pasiguglint ir susirast vietinį toj pačioj Sarandoj, kuris sėdi su printeriu ir iš to uždirba- du bilietai kainavo 1 eur  Dar bandėm ieškot šviežios žuvies krautuvių vardan karališkų krevečių, bet užklupo visiška liūtis- du išsižioję turistai su šortais ir geltonom maikėm minioj apsikutulojusių vatynkom vietinių- visgi plius 20 čia žiema…

Grįžom Ksamilin, jūros gėrybės, šiš kebab, alus ir rakija pietum. Lyja. Tavernoj virš galvos blyksi mėlynai ir gęsta lempos. Diedas pataiso ir vėl blyksi ir gęsta, matyt, lyja čia nedažnai. Tiek to, laikas numerin, ryt link Tiranos- terbelėj kept laukiančios karališkos krevetės ir 2 T-Bone steikai, atriekti iš šviežio gabalo vietinėj mėsinėj. Kažkas pasigedo saldžių pyragėlių, mat ne sezonas ir kepyklėlės uždarytos, ir vėl teko ristis 40 km tuda- siuda iki Sarandos. Bala nematė, gavom mašiną tuščiu baku, tai dar ir dabar galim negesint nors kiaurą parą, visvien teks palikt bent pusę, apsiskaičiavom užsipildami. Čia, beje, servisas- net ir labiausiai sukęžusią transporto priemonę aptarnauja degalinės darbuotojas, neimdamas už tai papildomo mokesčio  Užbėgant už akių- steikai pavirto guliašu, kuris dar šutinasi, nes portatyvinė viryklė tinkama tik kiaušinienei, o va krevetės kaip visada nuostabu. 100 gr graikiškų riešutų rakijos ir miegot su vietine tv, kuri, galbūt ir kabelinė, bet tragiška- nacionaliniai šokiai. Nacionalinės dainos. Kažkiek žinių kanalų. Keli kanalai senovinių filmų, kaip narsūs albanai stato komunizmą ir prieš kažką laimi karuose. Vietinė estrada, kuri pusdienį juokinga, o paskui imi nuo tų vaitojimų žvarbt. Principe tik tiek televizijos ir išmaigėm, toliau naudojomės wifi planšetėj, kuris, beje, čia yra kavinėse praktiškai visur. O šiaip pailsėjom nuo internetų- vienas mb roamingo čia kainuoja 29 kr- tai, vieną dieną paskaitęs žinias, išleisi tiek, kiek kainuoja metinė prenumerata popierinio laikraščio.

Paskinės atostogų dienos visada būna vienodos- greiti pusryčiai, terbos supakuotos iš vakaro, penkiskart peržiūrėta visi užkampiai, ar ko nepamiršom, atsisveikinimas su šeimininkais ir link Tiranos. Galvojom dar pasisukinėt po sostinę, bet kiek guglinom- absoliučiai nieko, didelis miestas, kuris atrodo kaip kokios Karoliniškės, su nušiurusiais industriniais rajonais aplink. Jokio senamiesčio ar parkų. Vienintelė atrakcija- centrinė miesto aikštė.. Atsisakėm. Pakeliui lijo, tai nebuvo labai gaila ir išvykt, juolab kad namie laukė bobų vasara.

Pakeliui užsukom į šalia Tiranos esantį kurortą Diures- paauksuota tarybinė Turkija, padariau vos kelias nuotraukas, tiesa, auksas liko kitoj pusėj kadro

liūdnas senolių skudurynas

Alinančios rutinos oro uoste- palikt mašiną su raktais tolimiausioj aikštelėj ir kulniuot iki kiosko-ofiso. Kuris užrakintas ir jau trypčioja eilutė. Po pusvalandžio dasibeldėm per WhatsApp ir atėjo iškart du. Tada vėl eit link mašinos, kur patikrino, ar neapdaužyta. Tada vėl atgal, kad pasirašytų. Kodėl negalėjau pasėdėt ir palaukt? Matyt, kad jiem nebūtų liūdna eit. Tada eilė prie bilietų patikros, kur paaiškėjo, kad tokie atspausdinti netinka, reikia eit į kitokią eilę, kur priduoda lagaminus, kad duotų kitokius bilietus, nors mes tik su rankiniu bagažu. Po tos kitos eilės su kitokiais bilietais pastebėjom, kad nors ėmėm ir gavom random vietas, po registracijos buvo susodinti drauge ir visai kitur. Tada atgal į eilę, kur neįleido prieš tai. Tada į eilę patikrinimui. Tada eilė prie pasų kontolės. Ir tik tada paskutinė eilė prieš sulaipinimą. Keliaut ES yra gėris, lyginant su visa šita valakita. Pralinksmino pasų kontrolė, kuri slinko labai lėtai ir štai kodėl- pasirodo, personalas tuose kioskeliuose ne šmaukšt ir nuskanuoja pasus, o, pasidėję kontorines pageltusias knygas, tušinukais rūpestingai nusirašo visus paso duomenis į tam skirtas grafas, gaila, kad nebuvo galima fotografuot 🙂

Lėktuve netikėtai gavom vietas prie avarinio išėjimo su daaaug vietos kojom, kurios šiaip jau yra labai brangios, net nustebau. Priėjęs stiuardas paaiškino, kad aš skrydžio metu būsiu crew member ir parodė, kaip, avarijos atveju, atidaryt avarinį išėjimą. Tapau Svarbiausiu Keleiviu lėktuve 🙂 kaskart galėtų taip.

Ką galima pasakyt apibendrinant? Ar buvo verta? Be jokios abejonės. Vien jau todėl, kad ten pabuvęs suprastum, kaip pats gerai gyveni ir nustotum zyzt dėl menkniekių. Yra,kas gyvena blogiau ir neverkia.  Šiaip šalis su didžiuliu turistiniu potencialu- gamta, klimatas niekuo nenusileidžia kitom, geriau gyvenančiom, Viduržemio regiono valstybėm. Reikia nedaug- susirinkt šiukšles ir baigt teršt ir dasistatyt viską, kas buvo pradėta. Arba nugriaut, nes dabar atrodo kaip amžinų nebaigtų statybų šalis. Ir žmonės dar nesugadinti turistų, kaip kad kokioj Turkijoj, kur stvarsto už rankovių, viliodami tai pirkt tai pavalgyt. Gaila, kad pražioplinau užfiksuot, kiek per savaitę prasukom kilometrų, bet pagal sunaudoto kuro kiekį turėtų būt apie 1500 km. 600 pirmyn-atgal. ir 900 po vietą, kas kalnuotoj vietovėj visai solidu. Atmosfera nepasirodė kažkuo nesaugi- viskas kaip ir kitur pietuose, tik vargingiau. Ar čia sugrįšim? Labai gali būt. Tai tiesiog buvo pirmas prisilietimas prie Balkanų ir eilėj automatiškai rikiuojasi kitos kaimynės šalys, kurlink skraidina WizzAir iš Malmės 🙂

P.S. Ir dar reikia pradėt vengt žodžių „nuostabu” ir „dieviška” nes žodynas tampa panašus kaip kokios Eločkos Liudojed..