Kasmet, artėjant Kalėdom, iškyla vienas ir tas pats klausimas- ką daryt su eglute. Tiksliau- kokiu būdu ją gaut. Paprastos, kur galiu nusipjaut už kampo, nesinori, nes labai greit nubyra, o kėnis brangus ir šiaip miške nuėjęs nerasi. Bet nutiko taip, kad kai gyveni miške, tai imi ir randi 🙂 Ne tiek buvo gaila pinigų, kiek viliojo pats smagus procesas.
Išsiruošėm, pasiruošėm- ausinė ausin, žibintuvėlis ant kaktos, pjūklas į ranką. Kadangi netoliese būsimos nusikaltimo vietos buvo sodybos, tai Darją su auto nusiunčiau tolėliau, kol paskambinsiu ant gatavo- privažiuos, pasikrausim ir vualia.
Išleido prie kelio. Iškart tamsoj pamečiau žibintuvėlį 🙂 Apgraibom susiradau eglę, gerai, kad vietą daugmaž buvau įsiminęs, nusirėžiau kiek ilgesnę, kokių trijų metrų, su užmetimu, atboginau iki kelio. Ir… suvokiau, kad esu ne ryšio zonoj 🙂 Ir žinojau gi, tūkstančius kartų buvau ten važiavęs. Tuomet mano durnumas užtriumfavo- užuot pasukęs į ryšio atsiradimo pusę ir pažygiavęs kelis šimtus metrų, aš pasirinkau eit namų kryptim, kur ryšio nėra kelis kilometrus. dar ir eglę tempiaus su savim. Tamsu, šalta, šlapia, ryšio nė kvapo. Nurėpliojus kokį kilometrą išgirdau, kad atvažiuoja kažkokia mašina. Tolumoj iš lempų supratau, kad ne manęs ir sugalvojau įlyst giliau miškan, nes diedas su pjūklu ir egle naktį kasdieniškai tikrai neatrodo. Pabandžiau paeit toliau nuo kelio šlaitu žemyn. Kodėl pasirinkau tą, o ne kitą pusę- mįslė iki dabar. Aišku, tamsoj ant šlapios žolės paslydau, už kažko užkliuvau ir, kaip stoviu, įvirtau į sraunų upelį 🙂 Ne įbridau, ne suklupau, o įvirtau paslikas- kepurė ir ausinė iškart nuplaukė pasroviui 🙂 gerai, kad išlipus, bent telefonas rodė gyvybės ženklus.
Nudyžiau toliau namų kryptim visas permirkęs, sušalęs, keikdamas save, visą pasulį, ryšio nebuvimą ir eglę, kurią iš piktumo pasižadėjau visvien parbogint, kad jau taip. Iš piktumo. Užmynęs ant eglės, plojausi ant asfalto, ko pasekoje susiplėšiau beveik naujus džinsus. Po kokio kilometro ėmė atsiradinėt ryšys ir paaiškėjo, kad Darja pati laukia manęs neryšy :)) Beliko tik kėblint toliau. eglę jau ne nešiau, o tempiau asfatu, pjūklą supykęs išmečiau į krūmus, ba nebuvo kur dėt, eglę tempiau abiem rankom, praleidau dar kelias auto, stovėdamas upely, nes jau nebebuvo jokio skirtumo.
Dar po kokio kilometro pagaliau šiaip ne taip prisiskambinau Darjai ir sugebėjau paaiškint, kur randuos. Tai atvažiavo ir susirinko visą pervargusį, sušlapusį ir persiutusį 🙂 Vyšnaite ant torto tapo telefonas, kitą rytą nustojęs veikt.
Summa summarum- eglė atsistojo į beveik 1000 eur, kurią nuvilkau lygiai 3800 metrų (išmatavau kitądien) ko pasekoje kiek prarado prekinę išvaizdą. Turbūt kitąmet visgi prisieis eglę pirkt, bus pigiau. Nors, praėjus keliems mėnesiams, prisimint visai smagu 🙂
Axrenet, kokia nesėkmių grandinė 🙂 Supratau, kad neisiu jokian miškan never ever jokių eglių nakčia ieškot 😀 Didžiausios išlaidos, kaip suprantu, sugedęs telefonas? Ar pjūklas buvo kažkoks super?
tai jo, pagrinde telefonas 8K pinigų, tada ausis apie 1K, džinsai 1K nu o pjūklas, kepurė ir prožektorius tai smulkmė. nu dar nepamatuojamą moralinę žalą galima pridėt 🙂