Taip jau išeina, kad atostogas gaunasi planuot chaotiškai ir paskutinę minutę, dar prieš kelias dienas galvojant, kad ai, sėdim namie, nuotaika ne čemodaninė, garažus susitvarkysim, išsimiegosim.
Bet paskui taip krepšt krepšt ai važiuojam. Su 2 mocais? Su dviem. Kur? Pradžioj- Lenkija, mūsų favorite artima šalis- gražu, keliai (daugumoj) geri, skanu, žmonės (apie juos vėliau)- liuks, čia ne mūsų nusmurgę tuteišiai, rėkaujantys apie savo teises. Paskui matysim, imam bilietus į vieną pusę. Karlskrona- Gdynia.
Susipakavom per kelias valandas- jokio turistinio inventoriaus, remkomplektas (ne su panasonikais važiuojam), higiena, rūbai ir preliminarus planas gal iki Čekijos? Bala nematė, planuosim pagal situaciją.
Pirma bėda nutiko neprivažiavus Karlskronos- sensorius baigė rodyt priekinės padangos slėgį- pasidovanojom sau tokius niekučius- važiuoji ir matai, koks slėgis padangose, smagu! Gal kada aprašysiu, ant kiek skaudžiai tai atsirūgo. Sustojom kuro, pasitikrinau daviklį- toks bumbuliukas ant ventilio- ogi apdilęs, pasirodo, važiuojant daužosi į stabdžių suportą ir užtatai nebeveikia. bet pastovėjus ir paklibinus ėmė vėl veikt ir lyg nesidaužyt, tai taip ir palikau.
Toliau- keltas, daug alkanų lenkų, golenka, šab ar švab reiškia pas juos karbonadą- toks įspūdis, kad visi lenkai Švedijoj plaukia namo nešerti, bufetas apgultas, visi sotūs, riebaluoti ir laimingi 🙂
Aš niekad nemėgau dieduko Rodo Stewarto. Niekada jokiam kontekste, išskyrus tą rytinę „I am sailing” giesmę, nesikeičiančią lenkiškuose keltuose metų metais ir nuteikiančią būsimom atostogom (arba jų pabaigai). Keltuose paprastai miegu blogai arba nemiegu visai. tamsoj, su interneto nebuvimu ir girtais šūkaliojimais koridoriuj, laikas slinko velniškai lėtai, kol pagaliau ryte rūsti geležinė bobelė per radijo tašką pranešė, kad valandos bėgy turim atlaisvint kajutę- stumdėmės užpakaliais neskubėdami, kol pro duris ėmė kaišiot nosis valytojos, burbančios, kad vis dar neišsinešdimam, susirinkom manatkes, susipakavom ir su bendra kolona išbirbėm iš kelto į Gdanską- pirmai dienai neplanavom nieko labai toli, pernakvot kažkur mieste ir pasižvalgyt po apylinkes, nes visus kartus lankydavomės tik pravažiuodami.
Apmusiję nuvažiavom iki artimiausios kolonėlės kavos, perkąst ir link iš anksto suplanuoto punkto- apleisto torpedų fabriko Baltijos jūroje, vadinamo torpedownia. Galvojau, pafilmuosiu/pafotografuosiu su dronu, bet lenkai į savo pasienio zoną žiūri rimtai- sparkas net nebandė kilt, teko pasitenkint telefonu ir spoksot, kaip instruktorius muštruoja buvusius civiliokus.
Vėliau Nubirbėm link Gdynios krantinės, apžiūrėjom iš vidaus seną karinį garlaivį.
jum atrodo labai linksma vairuot laivą?
o kaip jum prietaisų skydelis ar vidaus degimo kamera?
Pasidėję Villa Zosienka apartamentuose daiktus, išrūkom pašliurinėt ir papietaut į Gdansko senamiestį. Užrakinėjant motociklus pastebėjau, jog nenori užsirakint viena šoninė dėžė, harlis ima pokštaut 🙂
Kas gali būt geresnė reklama, už nusidriekusią lauke gyvą eilę, kai aplinkinių kavinių terasose sėdinėja tik vienas kitas turistas? 🙂
Vakarui apsipirkom skanėstais Auchan prekybcentry ir miegot, susiplanavom, kad ryt maunam iki Lodzės. Beje, pamiršau paminėt, kad navigacijoj nustatėm vengt greitkelių ir mokamų kelių- rekomenduoju visiem, kas turi kantrybės ir laiko- pamatai tokių užkaborių, kur neužsuktum niekad gyvenime.
Lodzėn atvažiavom vakarop, apsistojom Botique Hotels, kiek pasivaikščiojom po miestą- gražus, bet restauratorių dar laukia labai daug darbo- tikri architektūriniai paminklai senamiesty stūksojo graudžiai aptrupėję dar, turbūt, nuo karo laikų, užkalti lentom, paramstyti pastoliais.
Iškaba sukelia vienokias ar kitokias asociacijas, bet greičiausiai reiškia kažką apie kepinius
Sekantį rytą pažadino saulė ir gera nuotaika- nors kelias pastarąsias dienas buvo vėsoka, oras žadėjo šortus ir maikę- visgi važiuojam į pietus 🙂 Dienos tikslas buvo pasiekt Žemutinius Tatrus ir II Pasaulinio laikų vokišką tunelių kompleksą, pavadinimu Project Riese
Pakeliui sustojom atsipūst kažkokiam miestely.
Vienas geriausių dalykų keliaujant- šalmo interkomai, leidžiantys bendraut važiuojant iki kilometro atstumu be jokių telefonų- ir saugiau, ir smagiau.
Pasiekus Tatrus, atstumas tarp mūsų ėmė didėt- visgi raityt serpantinais, tegul ir ne aštriais, reikia kažkiek įgūdžių. Darja liko, liko ir atsiliko, kol prapuolė ryšys, nestojau vidury kalno, nusprendžiau palaukt viršuj, ties pirmu kelio išsišakojimu. Belaukiant suskambo telefonas ir tai iškart pasirodė negera lemiantis ženklas- ko gi skambinėt vidury pakilimo? ir akurat- Darja pranešė, kad kažkas negerai, barška ir tarška. Apsisukau ir užgesintu varikliu nuriedėjau atgal, pakeliui Darja pranešė, kad vėl atsisuko galinio rato diržo škyvas- šitą bėdą jau turėjom namie, kainavo daug laiko ir pinigų- atsisukus detalė nutraukia tvirtinimo prie galinio rato varžtus, sugadina sriegius ir pačią save. Krūva reikalų, kurių neįmanoma sutvarkyt Lenkijos provincijoj.
Išsiėmiau raktus ir parėpliojau link rato- varžtai išties kyšojo išsisukę ir jau daužėsi į rėmą, bet nė vienas nebuvo nutrauktas- sustojimas buvo labai savalaikis. Beverždamas tyliai meldžiausi, kad tik nebūtų sugadinti sriegiai, ir buvau išgirstas- viskas susitvarkė ir nuriedėjom toliau. Kodėl atsisuko- bala žino, gal temperatūrinis šuolis įtakojo. Bet įvedėm rutiną tikrint mazgą po keliskart dienoj.
Atvykom iki Project Reise- įspūdingi vokiečių kurmiarausiai po žeme, ale ir netingėjo.. 
Vėliau- nesėkmingos atidaryto restorano paieškos prapliupus lietuj apsiribojo Biedronkos asortimentu ir kuklia vakariene kalnų motely, planuojant rytojų.
Rytas pasitiko saule, išdžiūvusiais drabužiais ir gera nuotaika- šalimais aplankėm to paties karinio komplekso antžeminę dalį vietovėj, lenkiškai vadinamoj Mucholapka 🙂 – Keistas nebaigtas statinys, kartais vadinamas Hitlerio stounhedžu, kurio paskirtis taip ir neišaiškinta- anot pragmatikų, tai tiesiog nebaigto vandens bokšto grebėstas, skirtas aprūpint kareivines, anot sąmokslo teoretikų- nebaigtas Ahnenerbe projektas, skirtas oklultiniams tikslams. Čia, anot plepaus lenkų diedelio gido, net buvo kuriami vokiški NSO prototipai.
Dienos tikslas buvo Slovakijos sostinė- Bratislava. O tai reiškė, kad reiks griebt gabalą Čekijos- pliusiukas į kelionės žurnalą ir nieko daugiau- kaip tarėm- taip padarėm. Pakeliui sustojom pailsėt ir pasižmonėt čekiškam miestely pavadinimu Litomyšl- galbūt, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tačiau miesto pilis buvo įspūdinga.
Išvykstant vėl nutiko techninis nemalonumas- buvau spynele užrakinęs motociklo vairą ir, atrakinus, spynelė pasisuko labai nenoriai, kažkas viduj subraškėjo ir… niekas neatsirakino. Jau galvojau, kad strigsim, bet, nervingai pasukinėjus kelias minutes, viskas kažkaip susistatė į vietas ir pajudėjom toliau link Slovakijos sienos. Kas man patinka harliuose- tai, kad jie kaip patys sugenda, taip patys ir pasitaiso 🙂
Bratislavą pasiekėm mažais apkrautais keliukais jau gerokai vakarop, susiradom nakvynės vietą miesto pakrašty ir išrūkom į centrą. Keliskart už nugaros išgirdęs cypiančius Darjos stabdžius burbėjau po nosim, kad boba visai nežiūri į kelią. pasirodo, klydau- matyt, kažką kažkur užtrumpinau, besukinėdamas spynelę ir dingo visa galinė elektra- tiksliau, atvirkščiai- stabdžiai ir gabaritai švietė, it kalėdinė eglutė, neraguodami į nieką. Et. atidėjom problemos sprendimą rytojui. Pasivaikščiojom po naktinį, visada švenčiantį kompaktišką Bratislavos senamiestį- po 10 vakaro čia niekas nebevalgo, tik baliavoja, kad ir vidury savaitės. Rekomenduoju visiems alaus turistams- alaus pubų koncentracija kaip kokioj Britanijoj- per naktį galima užsiaugint pilvą 🙂
Nuo ko rytą ir pradėjom- guglas parodė, kad harlio dirbtuvės galbūt yra ten ir ten, bet gal ir neveikia, diagnostikos nelabai yra išvis ir nu jei ką, tai kreipkitės. Pagalvojau, kad gal kur koks laidas persimušė ir trumpina, nuėmėm sėdynę, šonines dėžes, ėmėm skambint laidus su testeriu- viskas kaip ir gerai. Galų gale Darja atrado problemą- saugiklį 🙂 Ir iš kur žinot, kad perdegus saugikliui šviesos ne išsijungia, o atvirkščiai- įsijungia? 🙂
Brūkštelėjom keliskart per dieninį miesto centrą, užsikabarojom į apžvalgos bokštą ir nurūkom link Vengrijos sostinės- Budapešto. Pamiršau paminėt, kad visuose didesniuose miestuose plevėsavo Ukrainos vėliavos, gatvėse irgi matėsi nemažai moterų su vaikais, besislepiančių nuo karo baisumų. Ir ne tik moterų- miestų centruose teko matyt tokių auto su UA registracija, kokius išvysi prabangiausiuose Europos kurortuose. Ką gi, kiekvienam savo.
Kelionė buvo netolima ir Budapeštą pasiekėm ankstyvą popietę be didesnių nuotykių, su didmiesčio koloritu- kamščiai, tramvajai, painus eismas, nesuprantama kalba. Visai nesuprantama. Jei visose kitose Europos šalyse gali sugraibyt bent vieną kitą žodį, tai vengriškai- absoliutus nulis. Apartementai, kuriuos buvom užsisakę, stūksojo netoli nuo centro, ūksmingoj medžių alėjoj. Vieta- super, kambarys- aptriušus blakinyčia, nuotraukos bookingui buvo darytos kaip minimum prieš 20 metų- aplūžus dušo kabina, pusiau veikiantis wc, lova, 2 kėdės ir nešiojamas ubago stalelis. Viskas. Tegul tik paprašo paskui kambario įvertinimo- gaus, ko nusipelnę. Bala nematė, ne miegot susirinkom, išsidėliojom daiktus ir į miesto centrą.
Budapeštas kiekvienąkart sudaro amžinai švenčiančio miesto įspūdį- nepriklausomai nuo savaitės dienos, barai, suoliukai, pievutės nutūptos besilinksminančių žmonių- panašu, jog čia nėra nusikaltimas sėdėt viešoj vietoj su alaus buteliu. Užkandom centre nuostabių šonkauliukų, stebėdami apsmurgusį sutenerį su nuorūka burnoj ir dvi plaštakes, prie pat Parlamento stvarstančias vienišus diedus už skvernų- taip, čia tie dalykai legalu. Kadangi buvo ankstyva pavakarė, žvejyba aiškiai nesisekė. Nelaukėm, kaip reikalai vystysis toliau.
Kalbėt apie Budapešto architektūrą ne specialistui yra maždaug tas pats, kas man šokt apie dailę 🙂 Reikia pamatyt. Ir nuotraukos perteikia tik labai nedidelę dalį to, kaip viskas atrodo iš tikrųjų. Už kas antro kampo dar gali sutikt po siurprizą- tai skulptūrą, tai keistuolį. Norėčiau čia gyvent ir iš konteksto neiškrisčiau- centre ir senamiesty gatvėse girdisi kokios nori kalbos, tik ne vengrų.
Išmiegoję anksti ryte išmovėm link kito kelionės taško- pirmąkart gyvenime girdėto miesto Miškolc. Kodėl? todėl, kad ten yra terminiai baseinai, išrausti kalno urvuose. Skambėjo viliojančiai, todėl į vakarą netempėm, nes neplanavom nakvot dviejų naktų vienoj vietoj. Pakeliui sustojom pasižiūrėt gaisro- pasirodo, čia irgi, kaip Albanijoj, žmonės degina nuimtus pasėlius, liūdna žiūrėt…
Dar perkandom pigaus kuro paslaptį- kolonėlės tablo dega pigi kaina, o tau pila už brangiai. Džiaugsmas išgaravo po to, kai paaiškino, kad pigu yra vietinės registracijos transporto priemonėms, o europiečiai moka europietiškai. Lupikai 🙂
Miškolcas pasitiko didele mašinų eile ir geru oru, susiradom, kur nakvojam, glaudės, rankšluosčiai ir relaksuotis. Aprašinėt daug nėra ką- vienąkart pabūt verta. Pravažiuojant sustot- verta. Atvažiuot vien dėl to- ne.
Jei kas nežinojo, kur yra pragaras, tai va, prašau- netoli Budapešto netgi yra nuorodos 🙂
Sekančiai dienai buvom suplanavę mint skersai Slovakiją ir nakvot Lenkijoj. Kadangi navigacija rodė vengt greitkelių, tai nuvingiavom toookiais čigonynais link Lenkijos pasienio, kad net buvo baisu sustot- lūšnos, skudurai, kledarai, murzini rėkiantys vaikai, kiekvienam kaimely vidury arba pradžioj ant kalvelės vietinio barono rūmai ir skurdas, skurdas, skurdas- tokia kelionė laike. Keliai irgi atitinkamos kokybės. Pagaliau, abu lengvam strese ir atidaužytais per duobes užpakaliais, įriedėjom į Lenkiją. Širšė sugebėjo įskrist į šortus ir gerokai įgelt, vos susigraibiau sustot. Pasienietis pamojavo mums, mes pamojavom pasieniečiui 🙂 Daug aprašinėt daug nėra ką, ilgi kilometrai ir jaukus miestas Sandomierž, apie kurį anksčiau nebuvom nė girdėję. Gražus. Dušas, vakarienė, miegot.
Sekanti diena- skersai Lenkiją link Lietuvos per Via Baltica magistralę, košmaras, ne kelias net ir motociklu, su automobiliu būtų išvis pragaras. Kažkur laukuose Darja ėmė mojuot, kad reikia sustot. pasirodo, atsivibravo ir pasimetė bėgių kojelės varžtas, gerai, kad ne pati bėgių kojelė, kaip kad man kažkada yra buvę. Bandžiau internete žiūrinėt kokį servisą netoliese, bet beviltiškai- paprasčiau buvo susitabdyt diedą su mopedu, kuris nuaiškino, kad keliais kilometrais atgal kaime prie pašto yra gelažių krautuvė, kur visko yra. Nuvažiavom ieškot. Neradom, bet radom kitą diedą su dviračiu, kuris nurodė gelažių krautuvę biškį kitur, radom. Kol kuitėmės, atvažiavo pasižiūrėt, ar tikrai radom 🙂 Pravažiavo papypindamas diedas mopedistas. Atėjo pasismalsaut storas gelažių krautuvės savininkas. Pasiklausė, ar čia tikri harliai ar tik panašiai padaryti motociklai 🙂 Sužinojęs, kad tikri, nusifotografavo vaikam, paaiškino mum, kaip čia jį visi žino, kad pravardė jo ar Bulvė, ar Kopūstas. O gal Obuolys, jau nepamenu. Gavom varžtų, raktelių ir Darja susitvarkė/ Remontas vyko sekančiai 🙂
Paskutinė prieš Lietuvą nakvynė Augustave, naktinis senamiestis, gražus oras, nostalgija, kad didžioji dalis jau praeity.
Ryte susikrovėm daiktus ir baugiai įriedėjom Lietuvon- du motociklai su seniai pasibaigusia TA ir istorijos, kaip po kiekvienu krūmu kameros ir ilgadančiai policininkai, tykantys, ką čia nubaust. Finale viską susitvarkėm, aplankėm svarbiausius žmones, kyštelėjom nosį Grūto parkan, man dukart nuleido galinę padangą, išbėgo tepalas iš sankabos, pasibuvom savaitę ir.. laikas atgal Skandinavijon.
Išrūkom iš Kauno ryte, krapnojant lietui, kuris palaipsniui jau Lenkijos pusėj peraugo į liūtį. Planavom nuvažiuot kuo toliau, kad paskutinei dienai liktų nedaug kilometrų ir daug laisvo laiko apsipirkinėjimams ir panašiai. Apsistojom Elblag kempinge, miesto centre prie upės. Ne, ne palapinėse, už labai prieinamą kainą gavom vieno kambario pilnai mus tenkinančius apartamentus.
Pasivaikščiojimas krantine, vakarienė, senamiestis- kiekvienas didesnis miestas Lenkijoj turi savo gražų senamiestį, bent jau aš kitokiam nesu buvęs. Smagu.
Kitą dieną laukė tik 80 km iki Gdansko, išsinuomavom kambarį viešbuty Ošrodek Warženko, kur tuo pačiu dar ir vyko soti stora lenkiška veselia su dainom, šokiais ir žaidimais 🙂 Grande Finale apsipirkimas, daiktų pakavimas, mat keltas dieninis, anksti ryte. Užstrigo raktas galinio TopBoxo spynelėj. užsirakinus. Su daiktais viduj. Kainavo nemažai nervų iš pradžių atrakint, paskui nuardyt, o paskui kaižkaip išgadint lauk raktą- spynelę nusipirksiu, bala nematė, o va be raktelio neužsipilčiau net kuro.
Paskutinė atostogų diena tradiciškai liūdna- lėkimas iki kelto, kiurksojimas ir slampinėjimas iki pavakarių ir birbimas namo, galvojant, kad et, kaip visgi buvo gerai…
Sulipdžiau šiokį tokį video iš šalmo kameros- rodos, filmavau daug, bet gavosi tik visokie žabynai ir griuvėsiai 🙂 ir dar data liko netyčia sena nepakeista…
Pabaigai įkeliu kelionės maršrutą, padalintą į dvi dalis dėl guglo apribojimų. Pradžioj kelionės guglo žemėlapis rodo Stokholmą, bet kėlėmės iš Karlskronos į Gdynę tiesiai, bala žino, kodėl taip nupiešė ir ištrint neleido.